Litauisch: Wie komme ich in den Himmel? (neues Design)

Die grundlegende Frage, die suchende Menschen sich stellen, wird hier von Prof. Dr. Werner Gitt beantwortet. "Wie findet man den Himmel?" Auf jeden Fall nicht durch eigene Anstrengungen oder Konzepte. "Was aber bringt uns wirklich in den Himmel?" Gott hat die Einladungen für den Himmel schon verteilt wie im Gleichnis des Menschen, der zu einem großen Fest Einladungen verschickte. Doch viele Menschen redeten sich heraus.

Prof. Dr. Gitt ruft dazu auf, nicht so "kurzsichtig" wie diese Leute zu sein. Jesus will uns vor der Hölle erretten und diese wird kein Vergleich zu der sogenannten "Hölle von Auschwitz" sein. Er hat am Kreuz für unsere Schuld bezahlt, wir müssen diese Einladung nur annehmen, dann ist ein Platz im Himmel "gebucht". Ein Entscheidungsgebet soll den Lesern dabei helfen.

Dieses Traktat eignet sich besonders gut zur Weitergabe an suchende Menschen!

Kaip patekti į dangų?

Dau­ge­lis žmonių, ne­tgi tie, ku­rie mąsto apie savo gyvenimo pabaigą, ig­no­ru­oja amžinybės klausimą. Amerikiečių aktorė Driu Be­ri­mor (Drew Barrymore) vaikystėje at­liko pagrindinį vaidmenį fan­tasti­ni­ame filme „E. T. At­ei­vis“. Su­lau­kusi dvi­de­šimt aštuonerių metų (g. 1975), ji pareiškė: „Jei nu­mir­siu ank­sčiau nei mano katė, tai tegu ji suėda mano pe­le­nus. Tu­omet aš bent jau to­liau gyvensiu savo katėje.“ Argi ne bai­sus toks sup­ra­timo neturėjimas ir trum­pa­re­giš­ku­mas mir­ties at­žvil­giu?

Į Jėzų kreip­da­vosi daug žmonių – daž­ni­au­siai dėl žemiškų problemų:

• De­šimt raupsuotųjų norėjo pa­sveikti
  (Lk 17,13).
• Ak­lieji norėjo praregėti (Mt 9,27).
• Vie­nas žmo­gus tikėjosi pa­gal­bos spren­dži­ant ginčą dėl pa­li­kimo (Lk 12,13-14).
• Fa­ri­zie­jai atėjo su klas­tingu klau­simu, ar turi mokėti mo­kes­čius Ro­mos cie­so­riui (Mt 22,17).

Tik ke­le­tas žmonių atėjo pas Jėzų, norėdami su­ži­noti, kaip pa­tekti į dangų. Vie­nas tur­tin­gas jaun­uo­lis kreipėsi į jį su klau­simu: „Ge­ra­sis mokytojau, ką tu­riu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Lk 18,18). Jam buvo atsakyta: pa­rduok viską prie ko pri­si­ri­šusi tavo šir­dis, ir sek pa­skui Jėzų. Ka­dangi jis buvo la­bai tur­tin­gas, atmetė šį patarimą ir atsisakė dan­gaus. Buvo ir tokių žmonių, ku­rie dan­gaus iš­vis neie­škojo, bet, susitikę su Jėzumi, susimąstė apie tai. Zac­hie­jus la­bai troško pamatyti Jėzų. Ta­čiau jis su­rado dau­giau nei tikėjosi: Jėzui be­sis­ve­či­uo­jant jo na­mu­ose, taip sa­kant prie ka­vos pu­ode­lio, Zac­hie­jus su­rado dangų. Jėzaus iš­vada: „Į ši­uos na­mus ši­an­dien atėjo išganymas” (Lk 19,9).

Kaip su­rasti dangų?

Ap­iben­dri­nant ga­lima pasakyti:

• Dan­gaus karalystė ran­dama vieną konkrečią dieną. Tai svarbu ži­noti, nes ir Jūs, mie­las skaitytojau, ši­an­dien turėsite galimybę gauti dovanų amžiną gyvenimą pas Dievą.
• Dan­gaus karalystė įgyjama ne už ge­rus dar­bus ar nu­opel­nus.
• Dan­gaus karalystę ga­lima su­rasti vis­iš­kai ne­pa­si­ru­ošus.

Mūsų as­me­ni­nis sup­ra­ti­mas, kaip pa­tekti į dangų, bus vis­iš­kai klai­din­gas, jei ne­si­rems tuo, ką sako Die­vas. Vie­noje dai­noje apie savo karjerą užbaigusį cirko klouną yra to­kie žo­džiai: „Jis tik­rai pa­teks į dangų, nes žmonėms jis suteikė daug dži­aug­smo.“ Viena tur­tinga mo­te­ris pastatė vargšų na­mus, ku­­riuo­se ne­mo­ka­mai galėjo gyventi dvi­de­šimt moterų – su vie­nin­tele sąlyga: jos turėjo įsipareigoti kas­dien vieną valandą mel­stis už turtuolės sie­los išganymą.

Ta­čiau koks gi tas tik­ra­sis ke­lias į dangų?

Norėdamas du­oti aiškų atsakymą, Jėzus pa­pa­sa­kojo palyginimą. Luko evan­ge­li­joje 14,16 jis kalba apie žmogų (Dievo me­ta­fora), ku­ris ren­gia didelę puotą (dan­gaus me­ta­fora) ir išsiuntinėja var­di­nius pa­kvie­ti­mus. Ta­čiau pakviestųjų atsakymai buvo nuviliantys: „Tu­omet jie visi kaip vie­nas pradėjo atsikalbinėti. Vie­nas jam tarė: ‘Nu­si­pir­kau dirvą’. Vėl ki­tas sakė: ‚Pir­kau pen­kis jun­gus jaučių’. Tre­čias tarė: ‚Ve­džiau, todėl ne­ga­liu atvykti.’” (Lk 14,18-20). Jėzus už­bai­gia palyginimą pu­otos šei­mi­ninko spren­dimu: „Sa­kau jums, - nė vie­nas iš anų kviestųjų žmonių ne­ra­gaus mano vaišių” (Lk 14,24). Iš to matyti, kad dangų ga­lima laimėti arba pra­rasti. Tai prik­lauso nuo to, ar kvie­ti­mas bus pri­im­tas ar at­mes­tas. Pa­prasta? Iš­ties! Daug žmonių ne­pa­teks į dangų – ne dėl to, kad ne­ži­nojo ke­lio, o dėl to, kad ka­daise atsisakė pa­kvie­timo.

Šie trys palyginime mi­nimi asmenys nėra tei­gi­amas pavyzdys mums, nes jie atsisakė pa­kvie­timo ir neatvyko į puotą! Ar pu­ota dėl to neįvyko? Ne! Sužinojęs apie atsisakymą atvykti, šei­mi­nin­kas išsiuntinėjo daugybę pakvietimų. Ta­čiau šįkart tai ne­buvo aukso raidėmis parašyti pa­kvie­ti­mai. Ne, tai buvo pa­pras­tas kvieti­mas: „At­ei­kit!“. Kiek­vie­nas priėmęs šį kvietimą buvo pa­so­din­tas prie vaišių stalo. Kas įvyko to­liau? Žmonės atėjo – ne vie­nas ki­tas, o bū­riai žmonių. Po ku­rio laiko pu­otos šei­mi­nin­kas padarė išvadą: dar yra laisvų vietų! Tada jis paliepė savo tar­nams: „Eikite ir kvies­kite to­liau vi­sus!“

Čia aš norėčiau pritaikyti šį palyginimą mums, ka­dangi jis tik­sliai at­spindi mūsų šiandieninę situaciją. Dan­guje dar yra laisvų vietų, todėl Die­vas nori mums pasakyti: „At­eik, už­si­imk savo vietą dan­guje! Būk pro­tin­gas ir užsisakyk sau vietą amžinybėje! Ši­an­dien!“

Dan­gus yra ne­ap­sa­ko­mai gra­žus, ir todėl Vieš­pats Jėzus lygina jį su di­dele pu­ota. Pir­mame laiške ko­rin­tie­či­ams (1 Kor 2,9) sa­koma: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmo­gui į mintį neatėjo, tai paruošė Die­vas tiems, ku­rie jį myli.“ Nie­kas, ab­soli­učiai nie­kas ši­oje žemėje nė iš tolo neprilygsta dan­gui. Ten neišpasakytai gražu! Dan­gaus netu­rime jo­kiu būdu pra­ži­op­soti, nes jis la­bai bran­gus. Jėzus, Dievo Sū­nus, atvėrė mums dan­gaus var­tus. Jam tu­rime būti dėkingi, kad ten pa­tekti da­bar taip pa­prasta. Vis­kas prik­lauso nuo mūsų noro. Tik tas, ku­ris yra toks kvai­las kaip tie trys palyginime mi­nimi vyrai, gali atsisakyti pa­kvie­timo.

Išgelbėjimas – per Viešpatį Jėzų

Apaštalų darbų 2,21 parašyta: „Kiek­vie­nas, ku­ris šauk­sis Vieš­pa­ties vardo, bus išgelbėtas.“ Tai es­mi­nis Nau­jojo Testa­mento teiginys. Filipų kalėjime ben­drau­da­mas su prižiūrėtoju, Pa­ulius pasakė: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo na­mai” (Apd 16,31). Ši ži­nia yra la­bai trumpa, ta­čiau ra­di­kali ir kei­či­anti gyvenimą. Tą pačią naktį kalėjimo prižiūrėtojas atsivertė į Jėzų.

Nuo ko gelb­sti Jėzus? Tai svarbu ži­noti. Jėzus gelb­sti nuo ke­lio, ve­dan­čio į amžiną prakeikimą, pragarą. Bib­lija sako, kad tiek dan­guje, tiek ir pra­gare žmonės bus am­ži­nai. Skir­tu­mas tas, kad pra­ga­ras – bai­sus, o dan­gus – nu­osta­bus. Tre­čios vie­tos, kurią būtų ga­lima pa­si­rin­kti, nėra. Praėjus pen­ki­oms minutėms po mir­ties, nie­kas negalės pasakyti, kad su mir­timi vis­kas bai­gi­asi. Jėzaus as­muo ap­spren­džia viską. Kur mes pra­lei­sime amžinybę, prik­lauso nuo vieno vie­nin­te­lio as­mens: Jėzaus - ir mūsų santykio su Juo!

Skaitydamas pa­skai­tas Len­ki­joje, ap­si­lan­kiau bu­vu­si­oje Auš­vico kon­cen­tra­ci­jos stovykloje. Tre­či­ojo Reicho lai­kais (An­trojo pa­sau­li­nio karo metu) ten dėjosi bai­sūs dalykai. 1942-1944 me­tais virš 1,6 mi­li­jono žmonių, dau­gi­au­sia žydų, čia buvo nunuodyti du­jo­mis ir po to su­de­ginti. Lite­ra­tū­roje ši vieta va­di­nama „Auš­vico pra­garu”. Apie šį apibūdinimą aš mąsčiau, apžiūrėdamas dujų kamerą, ku­ri­oje vienu kartu buvo nu­žu­doma 600 žmonių. Koks neįsivaizduojamai bai­sus dalykas! Ta­čiau ar tik­rai tai ga­lima va­dinti pra­garu?

Dujų ka­me­ras mes galėjome apžiūrėti tik todėl, kad 1945 me­tais šis si­au­bas pasibaigė. Da­bar kon­cen­tra­ci­jos stovyklą ga­lima lais­vai apžiūrėti, žmonės čia ne­be­kan­ki­nami ir ne­be­žu­domi. Auš­vico dujų ka­me­ros buvo nau­do­ja­mos tik tam tikrą laiką. Ta­čiau Bib­li­jos pra­ga­ras yra am­ži­nas.

Mu­zie­jaus fojė mano dėmesį patraukė pa­veik­slas, ku­ri­ame pa­vaiz­du­otas nukryžiuotas Kris­tus. Kaž­kas iš kalinių nagu sie­noje išbraižė Nukryžiuotąjį - savo viltį. Šis me­ni­nin­kas žuvo dujų ka­me­roje. Ta­čiau jis pa­ži­nojo savo Gelbėtoją. Jis mirė bai­sioje vie­toje, ta­čiau dan­gaus var­tai jam buvo at­viri. O pa­te­kus į pragarą, apie kurį Vieš­pats Jėzus la­bai aiš­kiai įspėja Nau­ja­jame Testa­mente (pvz., Mt 7,13; Mt 5,29-30; Mt 18,8), iš jo neįmanoma nei pabėgti, nei kaip ki­taip išsigelbėti. Prie­šin­gai nei Auš­vico kon­cen­tra­ci­jos stovykla, pra­ga­ras vei­kia am­ži­nai, jo neįmanoma apžiūrėti.

Ir dan­gus yra am­ži­nas. Tai vieta, į kurią Die­vas mus nori at­vesti. Tad priim­kite pakvietimą į dangų. Šaukitės Vieš­pa­ties vardo – taip Jūs užsisakysite sau dangų! Kartą po pa­skai­tos prie manęs priėjo viena mo­te­ris ir su­si­jau­di­nusi paklausė: „Argi ga­lima dangų užsisakyti - lyg kelionių bi­ure?!” Aš at­sa­kiau tei­gi­amai: „Kas ne­už­si­sako, tas ne­pa­sieks savo tik­slo. Juk jei no­rite skristi į Ha­va­jus, Jums rei­ka­lin­gas lėktuvo bi­lie­tas, ar ne?” Ji atsakė: „Bet už bilietą rei­kia mokėti!“ „Taip, ir už bilietą į dangų rei­kia sumokėti! Ta­čiau kaina yra to­kia didelė, kad nie­kas iš mūsų nepajėgus tiek sumokėti - mūsų nuodėmė yra kli­ūtis. Die­vas ne­tole­ru­oja nuodėmės dan­guje. Žmo­gus, ku­ris nori po mir­ties amžinybę pra­leisti dan­guje, turi būti iš­va­du­otas nuo kaltės. Tai padaryti gali tik nuodėme nesusitepęs as­muo, ir šis as­muo – Jėzus Kris­tus. Tik Jis yra pajėgus apmokėti šį bilietą. Ir Jis jau sumokėjo – savo krauju, savo mir­timi ant kryžiaus.”

O ką tu­riu daryti aš, kad pa­tek­čiau į dangų? Gelb­stin­tis Dievo pa­kvie­ti­mas yra skir­tas ir mums. Ne viena Bib­li­jos eilutė ra­gina mus re­agu­oti į Dievo kvietimą:

• „Pa­sis­ten­kite įeiti pro ank­štus var­tus!“ (Lk 13,24).
• „At­si­ver­skite, nes pri­si­ar­tino dan­gaus karalystė!“ (Mt 4,17).
• „Įeikite pro ank­štus var­tus, nes er­dvūs var­tai ir pla­tus ke­lias į pražūtį, ir daug juo einančių. Ko­kie ank­šti var­tai ir koks si­au­ras ke­lias į gyvenimą! Tik ne­dau­ge­lis jį at­randa” (Mt 7,13-14).
• „Pa­gauk amžinąjį gyvenimą, ku­riam esi pa­šauk­tas” (1 Tim 6,12).
• „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo na­mai” (Apd 16,31).

Tai – ne tik iš miego žadinantys, širdį persmelkiantys perspėjimai, bet ir rimti, ryžtingi primygtinio kvie­timo žo­džiai. Todėl pa­siel­gsime nu­osek­liai, į kvietimą dan­gun atsakydami malda. Ši malda galėtu skambėti maž­daug taip:

„Vieš­pa­tie Jėzau, ši­an­dien aš per­skai­čiau, kad tik per Tave ga­liu pa­tekti į dangų. Aš norėčiau būti su Ta­vimi dan­guje. Todėl išgelbėk mane nuo pra­garo, ku­rio aš nu­si­pel­niau dėl visų savo kalčių. Aš sup­ra­tau, kad Tavo meilė man to­kia stipri, kad Tu mi­rei už mane ant kryžiaus ir bu­vai nu­baus­tas už mano nuodėmes. Tu ma­tai visas mano kal­tes – nuo pat vaikystės. Tau ži­no­mos visos mano nuodėmės – ir tos, ku­rias aš da­bar at­si­menu, ir tos, ku­rias jau se­niai už­mir­šau. Tu pažįsti mano širdį. Prieš Tave aš esu kaip at­ver­sta knyga. Toks, koks esu, ne­ga­liu at­eiti pas Tave į dangų. Pra­šau Tavęs at­leisti mano nuodėmes, dėl kurių aš gaili­uosi iš visos šir­dies. At­eik į mano gyvenimą ir at­nau­jink jį. Padėk man atsikratyti visko, kas Tavo akyse yra ne­tei­singa, ir do­va­nok man savybes, ku­rias Tu lai­mini. At­verk man Tavo žodį – Bibliją. Padėk man sup­rasti, ką Tu nori man pasakyti, ir duok man paklusnią širdį, kad galėčiau daryti tai, kas Tau pa­tinka. Nuo šiol Tu esi mano Vieš­pats. No­riu sekti pa­skui Tave. Parodyk man kelią, ku­riuo tu­riu eiti vis­ose gyvenimo srityse. Dėkoju Tau, kad iš­klau­sei mane, kad nuo šiol ga­liu va­din­tis Tavo vai­kas ir kad bū­siu pas Tave dan­guje. Amen.”

prof. techn. m. dr. Werner Gitt